Bandymas suvokti ką paskutinėmis dienomis mato bei jaučia mirštantieji sūnui atėjo galvon tik tada, kai jis sužinojo, jog motinai gyventi liko tik keli mėnesiai. Vyriškis norėjo susipažinti su perėjimo Anapilin etapais ir suprasti ką išeidamas jaučia  brangiausias žmogus.

Visų pirmiausia, jis sužinojo, kad merdėjantysis „pamato“ savo anksčiau mirusius giminaičius ir pažįstamus. Ši žinia sūnui, išpažinusiam Septintosios Dienos Adventistų tikėjimą,  pagal religinius mokymus buvo tiesiog  nesuvokiama. „To paprasčiausiai negali būti,“-sakė jis. Tačiau patirtos kitų žmonių istorijos bylojo ką kita. Jis perskaitė daugybę pasakojimų, kur žmonės pasakojo ir dalinosi paskutinėmis anapilin išėjusių savo mamų, tėčių, senelių, dėdžių, vaikų, brolių, seserų ir draugų gyvenimų minutėmis. Tokius pat potyrius tikino patyrę ir žmonės, kurie per plauką išvengė mirties.

Dažniausias tokių priešmirtinių regėjimų paaiškinimas yra tai, kad smegenims trūksta deguonies arba jos paveiktos vaistų. Tačiau, kas išties žino, kas vyksta, kai žmogaus gyvybė kybo ant plauko?

Sūnus, slaugantis merdėjančią mamą, sukaupė visą drąsą ir ryžosi pats paklausti, ką ji mato ir jaučia.

„Visų pirmiausia,- sako vyras-, norėjau įsitikinti ar ji suvokia, ką aš sakau. Pasakiau, kad ją myliu, ir mama kilstelėjo antakius, pripažindama, kad girdi mane. Tada papasakojau juokingą istoriją, nutikusią mano seseriai, ir mačiau lūpų kampučių virptelėjimą, panašų į šypseną, galiu patikinti, kad vienaip ar kitaip ji atliepė į kiekvieną mano ištartą žodį.“

Galiausiai jis ryžosi pasiteirauti to, kas nedavė ramybės pastarąsias dienas.

„Mama, ar galiu tau užduoti vieną labai rimtą klausimą?“

Motina pasuko galvą ir plačiai atvėrusi akis  pažvelgė į sūnų, atrodė, jog ji gaudyte gaudo kiekvieną iš jo lūpų sklindantį žodį.

„Mama, ar tu matei čia, kambary, mirusius mūsų giminaičius? Ar matei savo tėtį?“

Moteris tik papurtė galva ir sūnus turėjo suprasti, jog mamos atsakymas yra „ne“.

„O ar matei savo mamą?“- vėl paklausė sūnus, bet ir šįkart mama silpnai pakratė galvą.

„Ar matei tėtį?“, – sūnus turėjo omeny prieš dešimt metų mirusį savo tėvą. Dabar moters reakcija buvo kitokia. Ji  linktelėjo galvą ir tai reiškė, kad atsakymas „taip“.

Sūnaus klausimai pabiro lyg žirniai:

„Mamyt, o ar jis ir dabar yra kambary?“. Moteris linktelėjo. „O ar jis mato mane?“ – vėl paklausė sūnus. Mama vėlei pritariamai linktelėjo. Ji bandė ištarti nors žodelį, deja, tai jai nepavyko, Buvo taip apmaudu, kad mama negali pasidalinti tuo, ką ji jaučia ir išgyvena.

Kitą dieną mama jau buvo lyg ir ne šiame pasaulyje. Nereagavo nei į sūnaus, nei į kitus šeimos narių kalbinimą. Gal ji bendravo su kažkuo kitu? Pavyzdžiui savo mirusiu sutuoktiniu?