Mindaugas Puidokas: Kodėl devynmetės brolis prašo stabdyti skandalingą įvaikinimą į Naująją Zelandiją?


Patinka? Duok Like!
[fblike]

Kreipiausi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrą L. Kukuraitį, į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierę E. Žiobienę, į Vaikos teisių tarnybos (VVTAIĮT) direktorę A. Jakavonienę ir į Seimo Šeimos ir vaiko gerovės pakomitetį dėl galimų Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimų, vykdant devynerių metų mergaitės įvaikinimo procedūrą galimiems įtėviams iš Naujosios Zelandijos. Į mane, kaip į Seimo narį, kreipėsi pilnametis minimos mergaitės brolis Arūnas Leščiauskas, gyvenantis Anglijoje. Jis prašo imtis visų įmanomų teisėtų veiksmų, kad sustabdyti šį galimai neteisėtą jo mažametės sesers įvaikinimo procesą. Kaip paaiškėjo, jis net nebuvo informuotas apie tai, kad jo sesutei yra pradedama įvaikinimo procedūra į užsienį. Nebuvo gautas jo raštiškas sutikimas šiai procedūrai, nebuvo tinkamai atsiklausta ir kitų mažametės brolių ir seserų dėl šio proceso. Šia tarptautinio įvaikinimo procedūra taip pat būtų pažeista prigimtinė žmogaus teisė įtvirtinta įstatymu – nebūti išskirtam su savo artimiausiais giminaičiais. Minima devynerių metų mergaitė dar turi 16 metų sesę, irgi gyvenančią globos namuose.

Ši istorija iškilo į viešumą, kai žurnalistus visai netikėtai, per trečius asmenis, pasiekė informacija apie vykdomą devynerių metų Lietuvos pilietės skubaus tarptautinio įvaikinimo procedūrą. Pilietiški žurnalistai buvo neabejingi vargšės mergaitės likimui ir dienos šviesą išvydo reportažas apie skubiai vykdomą ir lyg didžiausia karinė paslaptis įslaptintą devynmetės įvaikinimo procedūrą. Šioje istorijoje kol kas vis dar yra daugiau klausimų negu atsakymų. Nors socialinės apsaugos ir darbo ministerija apie šį atvejį paskelbė savo tinklapyje viešą pranešimą su apeliavimu į „fake news“, panašu, kad būtent šitas pranešimas ir yra pats didžiausias „fake news“ – melagingos naujienos. Juk puikiai žinoma kokius didelius pinigus sumoka užsienio valstybių įtėviai tarptautinėms įvaikinimo agentūroms, kurios „kažkokiais būdais“ paskui sugeba skubos tvarka sutvarkyti visus reikalingus įvaikinimo į užsienį dokumentus.

Kodėl užsieniečiams lengva, o Lietuvos piliečiams taip sudėtinga įvaikinti vaikus?

Ypač skaudu ir neteisinga, kad reikalavimai įtėviams iš užsienio yra daug žemesni negu Lietuvos piliečiams. Kai vaiką nori įvaikinti į užsienį – tai visas pažymas iš medikų, policijos, socialinės rūpybos darbuotojų sutvarko ir padeda gauti tarptautinės įvaikinimo agentūros, tiksliau jų atstovai Lietuvoje. Ar tokia palengvinta tvarka ir skubus visų, Lietuvos gyventojams ilgai trunkančių, reikalų sutvarkymas – iš tikrųjų nėra susiję su tomis dešimtimis tūkstančių eurų, kuriuos pakloja turtingieji užsienio dėdės ir tetos. Ir kas paskui iš tikrųjų patikrina tų, už dešimčių tūkstančių kilometrų išvežtų, vaikų gyvenimo sąlygas, jų emocinius ir dvasinius išgyvenimus, čia nutrūkusių ryšių pasekmes, jų likimus? Palyginimui, daug analizavome situaciją ir visi susidūrę su įvaikinimu tiesiogiai mūsų piliečiai pasakojo, kad tenka susidurti su ,,kryžiaus keliais” ir milžiniškomis biurokratinėmis kliūtimis, dažnai trunkančiomis pusę metų ar dar ilgiau, norint Lietuvos žmonėms įsivaikinti ir praturtinti savo šeimas mūsų mylimiausiais vaikais. Tas yra nenormalu. Daug žmonių atbaido idiotiški reikalavimai, turimo būsto kvadradinių metrų matavimas – lyg nuo to priklausytų vaikų tikroji gerovė ar rūpestis jais. Net labai turtingos šeimos buvo pasipiktinę tokia tvarka ir sakė, kad imdavo procese dvejoti ar ryžtas įvaikinti buvo geras pasirinkimas.

Ar tikrai institucijos veikia vaikų gerovei ir geriausiems interesams užtikrinti?

Po žiniasklaidoje pasklidusios informacijos apie devynmetės skubų įvaikinimą, visos valstybinės vaiko teisių tarnybos institucijos atsiribojo tylos siena, apeliuodamos į mistinius duomenų apsaugos įstatymo reikalavimus. Nors būtent kai kalbama apie vaikus ir jų interesus, viešumas ir skaidrumas (neatskleidžiant asmens tapatybės) turėtų būti pats svarbiausias faktorius. Juk turime jau ne vieną atvejį, kai ta pati vaiko teisių tarnyba yra viešai apsimelavusi, paskleidusi tiesos neatitinkančios informacijos, manipuliavo turimais duomenimis, neteisėtai vertė tėvus pasirašyti „konfidencialumo“ sutartis ir kitais būdais daug kartų pademonstravo savo nekompetenciją ir veiksmus prieštaraujančius galiojantiems įstatymams ir elementariam žmoniškumui. Šis atvejis irgi ne išimtis. Vos tik prasprūdus informacijai į viešumą – vargšė mažametė nedelsiant buvo atskirta nuo jos laikinosios globėjos kuri ja nuoširdžiai ir ilgą laiką rūpinosi – pasiimdavo savaitgaliams, įvairioms šventėms, išvykoms, su šios laikinosios globėjos šeima atsirado tamprūs abipusiai emociniai ryšiai ir pasitikėjimas, mergaitė nuoširdžiai džiaugėsi atradusi ją mylintį ir visomis prasmėmis palaikantį suaugusį žmogų. Bet „humaniški“ vaiko teisių darbuotojai, gal jausdami savo valdžios spaudimą, o gal tiesiog mėgaudamiesi savo pačių neribojama valdžia šioje vietoje – pasielgė tikrai labai žiauriai ir grubiai – nutraukė bet kokius devynmetės ryšius su laikinąja globėja. Neišleido jos į jau senai su laikinąja globėja suplanuotą išvyką į vandens parką, neleido jai su globėja patirti Šventų Kalėdų šventės stebuklo, neleido globėjai net perduoti mažajai mergaitei Kalėdinių dovanų… Ir visa tai vyko vadovaujantys „geriausiais vaiko interesais“.

Akivaizdu, kad devynmetės tarptautinio įvaikinimo į Naująją Zelandiją istorija yra tik viena iš daugelio. Jose galima įžvelgti didelių mūsų institucijose esančių protingumo, teisingumo bei teisinių spragų. Šiuo atveju jų paviršutiniškas suvokimas bei mergaitės skatinimas išvykti iš šalies sudaro įspūdį, jog tik norima įtikti tarptautinėms įvaikinimo agentūroms, kurios mūsų šalį galimai vertina tik per pasipelnymo prizmę. Dėl to negaliu nereaguoti į šiuos procesus, kai mes esame šioje srityje vienoje gretoje su Filipinais, Indija ir Tailandu. Aiškiai matome, kad mūsų tarnybos nesusitvarko, užtikrinant tinkamą įstatymų laikymąsi. Tad būtina atsakingai nustatyti realią padėtį ir kas lemia kylančias grėsmes vaikų įvaikinimo teisių užtikrinimo procesuose. Būtina kartu su teisininkais parengti teisinius įvaikinimo tvarkos pakeitimus, kurie palengvintų Lietuvoje esančioms šeimoms įvaikinti vaikus, o įvaikinimo į užsienį tvarka privalo būti sugriežtinta ir nebūti pasipelnymo šaltiniu. Mūsų vaikai yra brangiausias šalies turtas, o ne prekės eksportui. Taip pat būtinas viešas ir nepriklausomas tyrimas, į kurį reikia įtraukti ir aktyviausius visuomenės piliečius, veikiančius šioje srityje. Tada bus galima iš tikrųjų atsakyti kokia yra reali padėtis mūsų vaiko teisių ir realios vaikų gerovės sistemoje.

Vis dar lieka neatsakyti ministerijos ir tarnybų klausimai ir į šiuos klausimus:

1)         Kodėl nėra pilnai atskleidžiami visuomenės viešą interesą tenkinantys ir būtini žinoti nuasmeninti įvaikinimo bylos duomenys?

2)         Ar šis įvaikinimo atvejis atitinka visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytus reikalavimus? Pvz., ar buvo gautas įvaikinamo vaiko sutikimas pagal Civilinio kodekso 3.215 str. Pagal Civilinio kodekso 3.209 str., įvaikinimas yra galimas tik vaiko interesais, ar tai, kad vaikas nemoka užsienio kalbos ir siunčiamas gyventi į užsienį atitinka jo interesą? Kaip tokiu atveju bus užtikrinamas vaiko bendravimas su įtėviais?

3)         Ar, pagal Civilinio kodekso 3.224 str. 2 p., per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą neatsirado Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką? Ar vaiko globėjas (rūpintojas) davė teismui rašytinį sutikimą įvaikinti?

4)         Ar šiuo įvaikinimo atveju nėra pažeidžiamos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatos? Pvz., Konvencijos 3 str., pagal kurį vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus.

5)         Ar šiuo įvaikinimo atveju nėra pažeidžiamos Konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 23, 24 ir kitų straipsnių nuostatos.?

6)         Ar buvo užtikrintas Konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 32 straipsnio reikalavimas ir ar šiuo įvaikinimo atveju niekas finansiškai ar kitaip nepasipelnė iš veiklos, susijusios su įvaikinimu? Ar šis įvaikinimo atvejis nėra galimos prekybos žmonėmis atvejis?

7)         Kokių veiksmų imsis Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tam, kad būtų užtikrintas įvaikinimo teisėtumas ir išaiškinti įvaikinimo procedūrų pažeidimai? Ar bus sudaryta darbo grupė šio atvejo ištyrimui?

Komentarai