Kristina pragyvendavo pardavinėdama pieną ir daržoves iš savo sodo, o vasarą pavykdavo papildomai prisidurti iš grybų ir uogų pardavimo. Žiemomis jai pakakdavo to, ką pavykdavo užsidirbti šiltuoju metų laiku.

Moteris taip pat turi brolį Giedrių, kuris sulaukęs pilnametystės persikėlė gyventi į miestą. Vyras sukūrė didelį verslą, pasistatė prabangų namą, tačiau visą laiką gėdijosi Kristinos. Jis niekada nepakviesdavo sesės pasisvečiuoti pas save…

Kristina niekada nelaikė pykčio ant Giedriaus ir kiekvieną kartą mielai įteikdavo dovanas, kurias ruošdavo pati.

Nepaisant to, kad moteris gyveno gana kukliame name su nedideliu kiemu, ji niekada iš brolio neprašė pinigų. Kristina visada su broliu elgėsi pagarbiai ir supratingai.

Praėjo daug metų… ir vieną dieną brolio atsikratė jo verslo partneriai. Žmona pareikalavo skyrybų, sūnus tapo priklausomu nuo alkoholio, o prabangų namą atėmė antstoliai. Tik tada Giedrius prisiminė savo seserį ir nuvyko pas ją į kaimą.

O štai Kristinos gyvenime viskas klostėsi kuo puikiausiai. Ūkis išsiplėtė iki keturių karvių ir daugybės kiaulių, garaže stovi naujas automobilis, o namas naujai suremontuotas. Moters vaikai pabaigė universitetą ir susirado gerai apmokamus darbus.

Atvykus broliui, Kristina paruošė gardžių patiekalų stalą.

Giedriui buvo be galo gėda… Ji net kelis kartus paprašė sesers atleisti, tačiau ji visiškai nepyko. Priešingai. Kristina pasiūlė apsistoti pas ją ir dirbti ūkyje.

Istorijos moralas: neišsižadėk žmonių ir vietos, kurioje užaugai. Niekada nežinai, kada gali tekti čia sugrįžti..