Mano vaikai visada manimi pasitikėdavo. Aš turiu juos tris: du berniukus ir mergaitę. Paskutinį sūnų pagimdžiau 37-erių, ir tarp vaikų yra didelis amžiaus skirtumas.

Žinoma, visą gyvenimą dirbau, bet sau, kažkaip, nedaug išleisdavau – daugiau vaikams, namams, jaukumui. Niekus nekeliavau, niekur nebuvau…o norėjosi…

Iki vedybų visada važiuodavau kur nors atostogauti…Ir vyras, lyg, pagal visus kriterijus, buvo neblogas: negėrė, nerūkė, viską į namus…ber MULKIS. Kai man suėjo 55, vaikai jau atsistojo ant kojų, ir aš supratau, kad nebenoriu daugiau taip gyventi… Vyras turi brangų hobį – medžioklę: trys kilmingi medžiokliniai šunys, visokie ginklai, palapinės, racijos, o aš negaliu net katinėlio turėti, nes vyras jų nemėgsta…Ir daug ko jis nemėgsta iš to, ką mėgstu aš.

Rugsėjo mėnesį (prieš 6 metus) aš išėjau į pensiją (bet dirbu ten pat ir dabar) ir iškart jam pasiūliau išsiskirti, su viena sąlyga – aš dovanoju jam ½ savo trijų kambarių buto, palieku jam garažą, automobilį, vasarnamį, viską, kas yra namuose ir jo šunis jam palieku su visais ginklais, mainais į dviejų kambarių butą man…. Jis sutiko, nes iki to laiko santykiai jau buvo visai dingę, vaikų namuose nebuvo, o asmeniškai jam aš jau nieko nebenorėjau daryti…

Ir štai lapkričio mėnesį aš persikėliau į savi dviejų kambarių butą… Su vienu lagaminu…į tuščias sienas…Aš buvau tokia laiminga! Pradėjau palaipsniui remontuoti butą: santechniką pakeičiau, langus, duris ir t.t….

Išsiskyrusi jau 6 metus, ir dabar kiekvienais metais važiuoju prie jūros, vaikštau į koncertus, važinėju į ekskursijas į kitus miestus. Turiu dvi kates-sfinksus. Aš puikiai sutariu su savo vaikais. Dabar mano sieloje tokia ramybė, aš manau, kad dabar atėjo pats maloniausias mano gyvenimo amžius ir aš nieko nebenoriu keisti. Aš daugiau nebenoriu ištekėti – aš buvau ten (už vyro) 33 metus…

Rugsėjį man bus 61. Ši istorija tikra, ir aš tikiuosi, kad mirsiu dar ne rytoj… (Nadežda).