Alegorija apie laimę. Perskaitysi per 30 sekundžių, prisiminsi visam gyvenimui


Patinka? Duok Like!

Vieną kartą per mišką ėjo Laimė ir įkrito į duobę, sėdi duobėje ir graudžiai verkia.

Ėjo pro šalį žmogus, Laimė išgirdo jo žingsnius ir šaukia iš duobės:

– Žmogau! Gerasis! Ištrauk mane iš čia.

– O ką man duosi? – klausia žmogus.

– O ko tu nori? – paklausė Laime.

– Noriu didelio ir gražaus namo prie jūros, kuris kainuotų milijoną dolerių…

Laimė davė žmogui namą, tas apsidžiaugė ir nuėjo savo keliu, pamiršęs apie Laimę. Sėdi Laimė duobėje ir dar graudžiau verkia. Ėjo pro šalį kitas žmogus, Laimė išgirdo jo žingsnius ir šaukia jam iš duobės:

– Žmogau! Gerasis! Ištrauk mane iš čia.

– O ką man už tai duosi? – klausia žmogus.

– O ko tu nori? – paklausė Laime.

– Noriu daug gražių ir prabangių įvairių modelių automobilių.

Davė Laimė jam automobilius. O tas apsidžiaugė ir nudūmė savo keliu – naujais automobiliais grožėtis.

Laimė visiškai prarado viltį. Staiga girdi, eina trečias žmogus. Pašaukė jį Laimė:

– Gerasis žmogau, ištrauk, prašau, mane iš čia… Žmogus ištraukė Laimę iš duobės ir nuėjo savo keliu. Iš džiaugsmo Laimė bėga paskui jį ir klausia:

– Drauguži, o ko tu norėtum už tai, kad man padėjai?

– Nieko man nereikia, – nusišypsojo keistuolis.

Nuo to laiko Laimė sekioja šį žmogų ir niekada jo nepalieka…

Komentarai