Taksi vairuotojas nesulaukė klientės, todėl pasibeldė į namų duris. Tai pakeitė vyro gyvenimą


Patinka? Duok Like!
[fblike]

Niujorkas – milžiniškas miestas, kuriame verda pilnas nuotykių gyvenimas. Tokiame dideliame mieste taksi vairuotojai prisiklauso pačių įvairiausių istorijų. Niekada nemiegantis miestas nuolat alsuoja žmonių dramomis. Istorija, kurią paskaitysite žemiau, visiems laikams pakeitė taksi vairuotojo supratimą apie gyvenimą.

“Atvykau nurodytu adresu, tačiau čia niekas nelaukė. Kelis kartus pasignaliniau. Jau ima erzinti. Tai buvo paskutinis iškvietimas tą dieną, todėl jau ruošiausi išvažiuoti be keleivio. Tiek to, nuėjau ir pasibeldžiau į namų duris. Išgirdau silpną senutės balsą:

– Prašau, palaukit vieną sekundę.

Po poros minučių tarpduryje pamačiau mažą senutę. Jai buvo apie 90 metų, o rankose ji turėjo nedidelį lagaminą. Nustebau, kai užmečiau akį į namų vidų. Visi daiktai buvo uždengti paklodėmis. Kampe prie durų stovėjo dėžutė su senomis nuotraukomis.

– Jaunuoli, ar galėtumėt nunešti mano lagaminą iki automobilio? – paklausė senutė.

Paėmiau lagaminą ir nunešiau į automobilį. Tada grįžau ir padėjau senolei nueiti. Ji padėkojo man už pagalbą.

– Tai vienas malonumas. Stengiuosi su klientais elgtis pagarbiai, – pasakiau aš.

– Tai labai malonu, – atsakė senutė.

Moteris įsėdo į automobilį ir nurodė adresą, o tada paprašė važiuoti per miesto centrą.

– Tai nėra trumpiausias kelias, – perspėjau ją.

– Nieko, – tarė ji. – Aš važiuoju į slaugos namus.

– Aš neturiu nieko, – tyliai tarė moteris. – O gydytojas sakė, kad man liko nedaug laiko.

Tada išjungiau taksometrą ir paklausiau senutės:

– Kur jūs norėtumėt prieš tai nuvažiuoti?

Ateinančias dvi valandas riedėjome per miestą, o ji man parodė viešbutį kuriame dirbo. Aplankėme daugybę vietų. Ji man parodė namą, kuriame gyveno su savo vyru. Parodė šokių studiją, į kurią ėjo dar vaikystėje.

Ilgai važinėjome po miestą, kol moteris tarė:

– Aš pavargau. Važiuokime į slaugos namus.

Mes abu tylėjome ir važiavome nurodytu adresu. Slaugos namai pasirodė kur kas mažesni, nei aš įsivaizdavau. Kai atvykome, seselės išėjo pasitikti senutės. Jos pasodino moterį į vežimėlį ir paėmė jos lagaminą.

– Kiek aš tau skolinga? – pasiteiravo senutė, atvėrusi piniginę.

– Visiškai nieko, – atsakiau aš.

– Bet jūs turite uždirbti pinigų, – nustebusi pasakė ji.

– Nieko, bus kitų keleivių, – šypsodamasis atsakiau aš.

Neduodamas laiko apsigalvoti, stipriai apkabinau ją. Jaučiau, kaip ir ji stipriai mane suspaudė.

– Jūs labai nudžiuginote seną moterį paskutinėje jos kelionėje, – su ašaromis akyse tarė ji.

Paspaudžiau jai ranką, atsisveikinau ir išvažiavau. Mano naujoji pamaina jau buvo prasidėjusi, tačiau aš ir toliau važinėjau po miestą be tikslo. Į galvą lindo įvairios mintys. O kas būtų buvę, jei kitas žmogus būtų atvažiavęs vietoj manęs? O kas būtų nutikę, jei būčiau nesulaukęs ir išvažiavęs?“

Taksi vairuotojas dažnai prisimena tą naktį, nes tai paliko neišdildomą pėdsaką jo gyvenime. Gyvenimo šurmulyje mes neatkreipiame dėmesio į smulkmenas. O būtent iš mažų dalykų ir susideda mūsų gyvenimas.

Mes visada kažkur skubame, tačiau pamirštame mėgautis akimirka. Taip paprasčiausiai pamirštame gyventi, o gyvenimas eina. Kaip jis eina, priklauso tik nuo mūsų. Visada reikia būti kantriems ir išlaukti tinkamo momento. Tada mes nepraleisime kažko svarbaus ir padarysime geresnį gyvenimą ne tik sau, bet ir kažkam kitam. Mes turime mylėti vieni kitus!

Komentarai

Reklama