Mes įleidome benamį berniuką pasišildyti į parduotuvę, bet net neįsivaizdavom, ką tas vaikis padarys


Patinka? Duok Like!

Tai buvo vasara. Aš tuo metu dirbau kosmetikos parduotuvėje. Kasdien aš mačiau, kaip netoli nuo parduotuvės atsisėsdavo berniukas paauglys.

Jam buvo apie 12 metų – ne daugiauJis prašė pinigų. Ir štai kartą diena buvo lietinga, šalta ir apniukusi. Berniukas vėl sėdėjo po lietumi, oras jo nesustabdė.

Mes su kolegomis nusprendėme pakviesti jį į vidų pasišildyti. Pamaitinom jį, pagirdėm arbata.

Žinot, dauguma nemėgsta valkataujančiųjų, laikydami juos apgavikais, bet šis berniukas pasirodė besąs labai geras, draugiškas ir atviras.

Jo vardas buvo Kostia. Jis papasakojo, kad gyvena su močiute, kad tėtis paliko šeimą, o mama mirė. Buvo dar sesuo, bet ji ištekėjo ir išvyko į kitą miestą. Jis pas mus prasėdėjo sandėliuke iki pat uždarymo. Po to jis išėjo namo.

Kitą dieną berniukas vėl pasirodė parduotuvės tarpduryje. Rankose jis laikė dvi bandeles, sulčių ir pakelį saulėgrąžų. Jis pasisveikino ir ištiesė visa tai mums, tardamas:

— Tai viskas, kuo aš galiu jums atsidėkoti…

Kaip aš tada neapsiverkiau – pati nežinau. Gerklėje įstrigo kamuolys.  Iškart prisiminiau žodžius: „Tas, kas turi mažiau, atiduoda daugiau.“. Taip ir yra.

Komentarai